Aidas Šumskas | Interviu

Aidas Šumskas - tai vienas įdomiausių, novatoriškiausių bei perspektyviausių jaunosios kartos Lietuvos mados fotografų. Jaunuolis, įkūnijantis stilingo vaikino etiketę. Nuotraukų „gamybai“ Aidą įkvėpia kinas, muzika ir mada, o kurdamas savo asmeninį stilių jis mėgsta eksperimentuoti. Pristatau Jums vieną įdomiausių žmonių šiandienos jaunosios kartos Lietuvos menininkų tarpe - vilnietį Aidą Šumską.

Sveikas, Aidai. Papasakok apie savo susidomėjimą fotografija. Kaip sugalvojai pradėti fotografuoti ir kokios buvo tavo pirmosios nuotraukos?

Turbūt jau būdamas labai jaunas žinojau, jog gyvenime noriu užsiimti kūryba, vaizdo kūrimu. Labiausiai susidomėjau fotografija, kai skaitmeninės naujovės ją iš esmės pakeitė. Kai buvau maždaug trylikos metų, vartant įvairius žurnalus mano akys užkliuvo už vieno leidinio, kurio nuotraukos savo kokybe ir orginalumu absoliučiai skyrėsi nuo kitų. Tada supratau, jog vieną dieną noriu sugebėti sukurti kažką panašaus. Tada tai buvo tik šiaip idėja, fotografuoti pradėjau kiek vėliau. Pirmu mano fotoaparatu tapo web-cam‘as (juokiasi). Todėl manau galima įsivaizduoti, kokios buvo ir pirmos nuotraukos. Tačiau jau tada šiek tiek domėjausi nuotraukų redagavimu ir manipuliavimu, todėl tai buvo visai geras startas. Vėliau web-cam‘ąpakeitė pirmaskaitmeninė „muilinė“, prie web-cam‘o pridėtą nuotraukų redagavimo programėlę pakeitė photoshop‘as, tada veidrodinis fotoaparatas, sudetingesnės foto-manipuliacijos ir t.t.

Kas tave įkvėpia kuriant, planuojant naujas fotografijas, projektus?

Labiausiai mane įtakoja įvairių dešimtmečių kinas, muzika ir mada. Mano galvoje sukasi milijonas dalykų, kurie mane nuolat įkvėpia. Stipriai žaviuosi retro futurizmu, simbolizmu, senoviniais siaubo filmais, rockabilly stiliumi, sapnais, grindhouse-exploitation-sexploitation tipo kinu, pop-kultūra, kiču. Dažnai jaučiu keistą susidomėjimą dalykais, kurie man paprastai kelia nerimą: religija, baimėmis ir tamsiomis žmonių pusėmis ir t.t.Dažnai šie ir kiti panašūs dalykai galvoje tiesiog pinasi tarpusavyje, nors galbūt ir neturi nieko bendro. Manau, sujungus visus Hičkoko, Tarantino ir Weso Andersono filmus, gautųsi kažkas panašaus į tai, kas dedasi mano galvoje. Ir nors dažnai šie dalykai neatsispindi mano nuotraukose, visi jie mane stipriai įtakoja. Dažnai mane įkvėpia man artimi žmonės.

Mylimiausi tavo fotografai.

Labiausiai žaviuosi Annie Leibovitz darbais. Taip pat Jill Greenberg, Steven Klein, David La Chapelle, Bruno Dayan, Mert & Marcus, Brassai, Robert Doisneau.

Geriausias tavo padarytas kadras, projektas.

Geriausias kadras ar projektas yra tas, kurį dar padarysiu ateityje. Tikiuosi.

Atstovauji jaunajai Lietuvos mados fotografų kartai. Kaip, tavo manymu, jaunosios kartos atstovų kūryba ateityje pakeis požiūrį į visą mados industriją?

Tikiuosi jog pakeis ne tik požiūrį, bet ir ją pačią. O gal apskritai ją sukurs/atstatys? Kadangi šiuo metu aš jos Lietuvoje kaip ir nematau. Arba ji kažkur yra, bet tuo pačiu jos kaip ir nėra. Vien dėl to, kad turim keletą „populiarių“ dizainerių, liežuvis neapsiverčia viso to vadinti industrija. Mados Industrija turėtų būti labiau schematiška, panašiai kaip mitybos grandinė, o ne išssibarsčiusi pavieniui. Manau, didžiausią koją pakiša įvairių talentingų žmonių (nebūtinai meno sferoje) bendradarbiavimo stoka bei nusistatymas prieš komerciją, kurio lig šiol niekaip nesuprantu…

Kas tave įkvėpia kuriant savo asmeninį stilių?

Buvimas savimi ir noras retkarčiais pabūti kažkuo kitu.

Tolimesni „Rokkstedi“ kūrybos planai.

Niekada nevaržau savęs kažkokiomis ribomis. Niekada nepasakysiu sau, jog metas sustoti ar apsistoti ties vienu dalyku. Kas gali žinoti, galbūt vieną dieną pasirodys „Rokkstedi“ kino filmas, o galbūt „Rokkstedi“ sportbačiai ar dantų pasta. Kekvienas vaizduotės padarinys nėra tikras, todėl svarbu jam suteikti materealų pavidalą, kad jis virstų realybe, ir priversti kitus juo patikėti.

Aido Šumsko fotosesija „Poison“